Panuje spore zamieszanie odnośnie biografii tej malarki. Inne są źródła litewskie a inne polskie. Były dwie Heleny Romer. Nawet polski artinfo. pl przypisuje tej malarce daty (1875 – 1947) oraz nazwisko męża Ochenkowski (stąd Helana Romer-Ochenkowska). Ta kobieta wzmiankowana jest w wielu miejscach jako córka malarza Alfreda Romera i Wandy Sulistrowskiej i jest również przedstawiana jako literatka i działaczka społeczna…ani słowa o malarstwie. Natomiast jej współczesne źródła podkreślają, że studiowała malarstwo u Edwarda Romera w Wilnie (zarówno Edward i Alfred byli malarzami, krewni, nie bracia) a równiez później w Warszawie u Kazimierza Alchimowicza oraz w Monachium.
Ta właśnie druga Helena Romer (1860 – 1946) to córka Felicjana Romera i Michaliny Kułakowskiej. W tym przypadku nie wierzyłbym głupotom wypisywanym w artinfo. pl lecz wierzył Litwinom. Jedna, jedyna praca Heleny Romer byla licytowana w Polsce lecz ‘specjaliści’ od malarstwa przypisali ją literatce. Trzeba również pamietać, że nazwisko tej malarki to Römerówna lub Römer (tak jak całej rodziny); skoro wymagamy porawności pisania od Litwinów to stosujmy pisownię taką jaka być powinna. Radzę przetłumaczyć sobie notkę biograficzną z katalogu litewskiego. Sporo wiadomości o rodzinie Romerów na stronie: http://old.ldm.lt/RRM/Romers_en.htm.
106. Elena Romerytė (Helena Römerówna, 1860–1946). Kelias per beržynėlį XX a. 4 d-metis, drb., al., 49 x 110. Sign. AD: H. Römerowna. Reserve 6000 euro. Vilniaus Auktionas. 10/04/19
Elena Romerytė (Helena Römerówna, Römer) gimė 1860 m. gegužės 11 d. Ciskodo dvare (Vitebsko gub., dabar – Latvija), mirė 1946 m. Torunėje (Lenkija), Felicijono Römerio ir Michalinos Kułakowskos duktė. Dailės mokėsi Vilniuje pas giminaitį tapytoją Edvardą Matą Römerį ir lankė Ivano Trutnevo vadovaujamą Vilniaus piešimo mokyklą, vėliau studijas tęsė Varšuvoje (pas Kazimierą Alchimavičių), Miunchene. Grįžusi apsigyveno Bokšto gatvės namuose. 1905 m. rudenį kartu su tapytoja Eleonora Onichimovska buvusiuose Römerių namuose Bokšto g. atidarė privačią dailės mokyklą; vėliau Elena turėjo ten pat iki 1915 m. veikusią privačią tapybos mokyklą mergaitėms. I pasaulinio karo metu pasitraukė iš Lietuvos. Tarpukariu gyveno Vilniuje, aktyviai dalyvavo meniniame gyvenime – buvo Vilniaus dailės draugijos narė, parėmė Šv. Onos bažnyčios restauravimą. 1945 m. išvyko gyventi į Torunę. Aliejumi ir akvarele nutapė peizažų, kompozicijų su arkliais, Vilniaus vaizdų, portretų, religinės tematikos paveikslų bažnyčioms, plunksnele ir tušu nupiešė Vilniaus kiemelių fragmentų. Dalyvavo parodose Vilniuje, Varšuvoje, Minske. Dailininkės darbai eksponuoti 2017 m. parodoje „Académie de Vilna – Vilniaus piešimo mokykla (1866–1915)“. E. Romerytės paveikslų turi Lietuvos dailės muziejus, Lietuvos nacionalinis muziejus, Rokiškio krašto muziejus, Varšuvos nacionalinis muziejus. Parengta pagal: Vilniaus piešimo mokykla: 1866–1915 (sud. J. Širkaitė, Vilnius, LKTI, 2017): p. 306; Lietuvos dailininkų žodynas 1795–1918, sud. J. Širkaitė, Vilnius, 2012, p. 331–332.